Visai neseniai vienoje knygoje perskaičiau frazę ,,kiekvienas iš mūsų privalo prisiimti atsakomybę už savo pasaulį“. Prisiimti atsakomybę, reiškia – išsivaduoti iš kaltinimų sau ir aplinkiniams, paleisti gailestį, smerkimą, kritiką ir neapykantą. Viską, kas ateina į mūsų gyvenimą, priimti kaip pamokas arba galimybę pažvelgti atidžiau į savo vidų. Ši frazė sukėlė nemažai pamąstymų.. Ir priminė vieną itin svarbią temą, kuri visada man buvo neapsakomai įdomi ir vienaip ar kitaip lydėjo visuose darbo su interjeru praktikos metuose.
Ar tikrai visi ir visada galime pasirinkti namus, daiktinę aplinką ir mūsų pačių savijautą joje. Ar tikrai visa tai mūsų pačių rankose, sprendimuose ir pasirinkime?
Šiai temai išplėtoti, į pokalbį pasikviečiau gydytoją psichoterapeutą, lektorių Dainių Jakučionį, kuris beveik 15 metų mokėsi medicinos, psichoterapijos ir gilinosi į įvairiausias žmonių elgsenos subtilybes. Dainiaus požiūriu, žmogaus savijautai įtaką daro daug dalykų, o kai kurie net nepastebimi. Žmonės yra veikiami asociacijų, kurias jie sukūrė per savo gyvenimą. Kuo daugiau žmogus atranda nenaudingų ir kenkiančių asociacijų tuo lengviau jų atsikratyti ir sukurti naujų. O kurdami naujas asociacijas žmonės gali padėti sau jaustis ir gyventi dar geriau.
Taigi, kas yra bendro tarp interjero dizaino ir psichologijos? Kaip jaučiamės tam tikrame interjere ir kas mums daro didžiausią įtaką jame?
Manau, kad labiausiai su tuo susijusi aplinkos psichologija (environmental psychology). Tai sritis apjungianti biologiją, fiziką, interjero projektavimą, antropologiją ir kitus mokslus bei nagrinėjanti kaip aplinka veikia ir formuoja mus kaip asmenis. Norėdamas šiek tiek plačiau įsigilinti į temą, atradau Selly Augustin knygą ,,Place Advantage“, kurioje pasakojama apie tai, kad žmonės turi dvi atmintis – genetinę ir asmeninę. Pavyzdžiui, kodėl žmonėms patinka pro medžių šakas prasiskverbiančios saulės šviesa, žaidžianti su šešėliais? Pasirodo todėl, kad mūsų genetinėje atmintyje įrašyta – kai sėdime po medžiu – esame atsipalaidavę, mums nereikia gintis, kovoti, medžioti ar bėgti. Ugnies vaizdas mus traukia, nes kažkada tai buvo signalas, nurodantis kur reikia eiti ir pan.
Tuo tarpu, asmeninė patirtis, susijusi su kokiais nors vaikystės išgyvenimais arba patirtais įvykiais, mums sukelia tam tikras asociacijas ir priklausomai nuo to ar tos asociacijos malonios ar nemalonios, atitinkamai ir jaučiamės. Kitaip tariant, mūsų savijauta skirtingose aplinkose – tai yra įvairiausių asociacijų virtinė.
Ar visi vietą, kurioje gyvena gali vadinti ir vadina namais? Kokios savybės apibrėžia žmogui namų jausmą. Esu skaičiusi, kad žmonėms namai labiausiai susiję su visa tai kas kelia prisiminimus, nostalgiją ir t.t. Kas mums yra namai?
Sakyčiau, kad labai teisingas pasakymas būtų, kad namai – tai ir yra gryniausios asociacijos, emocijos ir pajautimas. Jeigu vaikystėje tam tikri dalykai įsirašo į atmintį su maloniomis emocijomis, mes norime tai pakartoti. Dažnai mes nepamename tiksliai kas tai yra. Ne visi turėjo saugius tėvų namus. Kai kam tai galbūt buvo močiutės kaimo aplinka, mokykla ar darželis, kitaip tariant vieta, kur jie jautėsi saugūs ir mylimi.
Ir tai nereiškia, kad sukurti savo namų jausmą reikia atkurti močiutės kaimo trobą, bet galima atkartoti kažkokį akcentą: ar tai būtų kvapas, ar spalvų derinys, ar šviesos atspindžiai – kažkokia teigiama asociacija per prisiminimą ir per pojūtį.
Pvz. pipirmėtės kvapas lyg ir yra aktyvinantis, bet jeigu Jums mama vaikystėje, prieš miegą, glostydama nugarą, kramtydavo šio kvapo gumą, Jums tas kvapas asocijuosis su atsipalaidavimu. Nes taip ir įvyksta prisiminimai. Viskas apsijungia. Man pvz. nuostabus yra šieno kvapas, kuris tikrai žinau, kad asocijuojasi su buvimu kaime pas močiutę, kur būdavo vasaros laikas, laisvės laikas, jokių namų darbų, visiškas atsipalaidavimas. Tai kai man kas nors sako, kad reikės pjauti žolę, kai turėsiu nuosavą namą, manęs visai negąsdina, nes juk bus tas nupjautos žolės kvapas.. man patiks. Tai ir yra namai. 🙂
O jeigu žmogus neturi tokios vietos, kokią jis nori atkartoti. Pagal ką jam susikurti savo namų jausmą?
Gali būti, kad gerai patyrinėjus, greičiausiai kiekvienas tikrai kažką atras. Bet yra labai nedidelė žmonių dalis, kuriems atrasti bus sunku, nes pasaulis jiems yra nesaugi vieta. Sunku ir jiems patiems ir jų aplinkiniams. Tokiu atveju jų galima klausti, kaip jie įsivaizduoja tuos namus. Tik tam įsivaizdavimui sukurti reikia, kad tuo metu kai jie ieško to vaizdinio, jie turėtų jaustis saugūs. Tai turėtų būti ne gatvėje, ne kavinėje, o ramioje jaukioje vietoje, kur galėtų atsipalaiduoti ir leisti sau pajausti emociją. Nes savo namuose jie gyvens su emocija, o ne su daiktais.
Tuomet tikriausiai galima būtų apibendrinti, kad žmogus yra labai jaučianti būtybė, ir kad iš tiesų pats pirminis išeitinis taškas, kuris turėtų mums padiktuoti kaip turi atrodyti mūsų namai, kuriuose jausimės gerai, yra kiekvieno žmogaus viduje. Ir tai galbūt galėtų būti vienas iš būdų atskirti tai, kas yra tikra ir tavo, o kas yra primesta iš šalies – socialinių tinklų, tendencijų, mados ir pan. Ir tai nereiškia, kad negalime pasiimti to, kas mums patinka iš mus supančios aplinkos, ir panaudoti savo namuose, bet tai neturi būti pirminis atspirties taškas, aplink kurį mes toliau kuriame savo namus.
Taip, pirmiausia mes statome kertinį jausmą, kur aš jaučiuosi gerai, kur aš jaučiuosi saugus. O po to visa tai mes galime aplipdyti visais kitais elementais: spalvos, šviesos, daiktai ir pan. Ir vėlgi viskas yra asociacijos. Kartais pavyzdžiui žmonės nori tokių namų, kurie atrodo kaip viešbutis, ir tai susiję su tuo, kad tokioje aplinkoje jie kažkada jautėsi atsipalaidavę, labai gerai praleido laiką, galbūt buvo atostogų metas, jautėsi kažkoks ypatingas kvapas ir pan. Taigi automatiškai žmogus nori tai pakartoti. Ir tai yra gerai, nes tokią aplinką atkartojęs savo namuose jis jausis labiau atsipalaidavęs. 🙂
Pastebiu, kad kai kurie labai aiškiai žino kokių sprendimų nori arba nenori savo namuose. Kai kuriems reikia šiek tiek daugiau laiko įsijausti, pamatyti analogų, pasitarti su aplinkiniais, paliesti, patyrinėti, kad susikurtų aiškesnį vaizdą. Kokie yra tie pagrindiniai impulsai, kuriais mes vis tik įprastai vadovaujamės renkantis, kaip atrodys mūsų namai, jeigu neįsiklausome į savo vidų?
Pirmas ir svarbiausias dalykas yra ar mes iš viso galime rinktis kaip atrodys mūsų namai? Pagal statistikos departamento duomenis, 26% Lietuvos žmonių gyvena ties skurdo riba. Tai reiškia, kad ketvirtis Lietuvos neturi galimybės rinktis, nes jų namų įsirengimas, žiūrint pagal Maslow piramidę, yra kažkur ties saviraiška. Ir tai reiškia, kad kol nėra patenkinti baziniai poreikiai, tokie kaip maistas ir saugi aplinka, apie saviraišką negali būti jokios kalbos, nes tai yra pernelyg didelė prabanga.
Jeigu rinktis galime, tuomet labai daug lemia žmonių saviti įsitikinimai ir noras priklausyti tam tikrai žmonių grupei. Galime iš labai toli privesti tokį sulyginimą, jeigu tėvai labai mus mylėjo, pasirinksime tokį namų dizainą, kokio norime mes, o jeigu mažai, pasirinksime tokį, koks dominuoja aplinkoje, socialiniuose tinkluose ir pan., nes norime būti priimti.
Iš tiesų statistika visai nedžiugina. Labai lengva, kai gali rinktis iš visko ir kurtis savo svajonių namus taip, kaip norisi. O jeigu imtumėme vidurinį segmentą, ir galėtumėme vidutines pajamas turintiems žmonėms ištransliuoti tai, kad yra priemonių, kurių pagalba, net ir nestipriai išlaidaujant, galima pagerinti savo savijautą namuose.
Dažnai turbūt būna taip, kad namai atspindi kaip žmogus jaučiasi. Ar galima sukūrus kažkokį geresnį, šviesesnį, funkcionalesnį aplinkos sprendimą, pakeisti ir žmogaus savijautą? Jeigu mes inicijuotumėme aplinkos gerą poveikį mums patiems, ar pasikeistų mūsų jausmas arba būsena?
Man atrodo, kad vienas iš pagrindinių aspektų tai yra natūralios saulės šviesos atsiradimas namų erdvėje. Natūrali šviesa suteikia energijos. Daug tyrimų rodo, kad buvimas uždarose patalpose be saulės šviesos, neskatina produktyvumo. Dirbtinė šviesa labai priklauso nuo šilumos spektro. Pvz. žinome, kad mėlyna šviesa skaido melatoniną ir neleidžia mums užmigti. Taigi dabar, kai yra galimybė reguliuoti šviesos šilumos spektrą, dirbtinio apšvietimo poveikio pagerinimas yra tikrai nesunkiai pasiekiamas.
Be šviesos poveikio, be abejo, yra spalvos ir namų apstatymas, kuris irgi turi ne mažai indėlio gerai savijautai.
Taip pat, jeigu yra tvarkinga aplinka, tai joje yra lengviau, nes yra mažiau dirgiklių. Įsivaizduokite, kad, jeigu mūsų aplinkoje yra labai daug visokių daiktų, dėžučių, baldų ir t.t. mūsų smegenys nuolatos dirba. Jos mėgsta tvarką, įpročius, o jie reikalingi tam, kad smegenys sunaudotų mažiausiai energijos. Kuo aplinka turi mažiau elementų, tuo mažiau smegenims reikia ją ,,tikrinti“. Tuo mažiau jos pavargsta.
Taip, natūrali dienos šviesa tikrai padeda sukurti geresnę savijautą, bet ką daryti tiems, kurie pavyzdžiui gyvena senesnės statybos daugiabučiuose? Kokiomis priemonėmis jiems pagerinti savo aplinką ir tą ramų ir pozityvų jausmą namuose?
Na taip, sunku susikurti didesnį natūralios šviesos kiekį senuose daugiabučiuose, bet tuose butuose anksčiau dar buvo ir viskas gana stipriai apkrauta. Buvo naudojami vienos rūšies tamsūs, ne itin praktiški baldai, nes kitokių tiesiog nebuvo. Dėl to kambariai vizualiai atrodė dar mažesni.
Manau, kad dėl to, žmonės ir ieško būdų, kaip praplėsti erdves, atsikrato visų senų nefunkcionalių baldų ir tai yra vienas iš būdų. Taip galime susikurti daugiau erdvės bendravimui, vienaip ar kitaip mes esame socialinės būtybės ir tas pasidalinimas į dėžutes nėra mums visai būdingas žiūrint į mūsų kultūrinę atmintį.
O galbūt, ypač šiuo laikotarpiu, kuomet namuose praleidžiame daug daugiau laiko, mums padėtų tai, kad mes pirmiausiai išsigrynintumėme tuos dalykus, kurie mums trukdo jaustis gerai. Gal būtų visai naudinga pasiimti popieriaus lapą ir tušinuką ir pasidaryti sąrašą sprendimų, kuriuos norėtumėme pakeisti?
Labai priklauso nuo asmenybės. Tikėjimas, kad aš galiu tam tikrus dalykus pakeisti, tikrai padeda, bet jeigu atsiranda kažkas, ko aš pakeisti negaliu, tai gali suerzinti dar labiau. Bet tada labai svarbu nueiti toliau ir sugalvoti kaip tai, ko negaliu pakeisti – kompensuoti arba racionaliai susitaikyti, kad aš daugiau nieko negaliu padaryti.
Kitaip tariant, yra du sprendimo būdai – arba aš išsprendžiu problemą arba susitaikau, o tai reiškia – pakeičiu požiūrį į problemą, ir ji nebetampa problema. Tai ir yra interjero dizaino sprendimai, kurie gali padėti padaryti pozityvius pokyčius. Pavyzdžiui kaip pašviesinti kambarį, jeigu aš negaliu pakeisti savo lango į didesnį ir pan.
Ir vėlgi lengva rinktis ką keisti, jeigu leidžia finansinės galimybės. O jeigu neleidžia, tuomet mažiausiomis galimybėmis vistiek reikia pasistengti sukurti didžiausią galimą rezultatą. Bet, iš tiesų svarbiausia – tai identifikuoti, kad įvyktų kažkoks teigiamas pokytis ar sprendimas.
O kaip tuomet namų kūrimo procesas psichologiniame kontekste atrodo poroje, kai kiekvienas turi savitus poreikius, jausmus ir įsitikinimus. Ką daryti jeigu jie labai skirtingi? Būna atvejų, kada poros nesutaria dėl sprendimų. O juk labai svarbu pasirinkti teisingai. Kaip visa tai suderinti tarpusavyje?
Tai yra labai individualu. Bet reikėtų prisiminti tai, kad kompromisas – yra abiejų pusių pralaimėjimas. Nežinau ar gerai, jeigu visą laiką abi pusės jaučiasi pralaimėję. Galbūt geriau vienoje situacijoje nusileisti vienam, kitoje kitam, o trečioje ieškoti abiems tinkamo varianto.
Gal pastebite savo praktikoje kaip keičiasi ir ar keičiasi tėvų ir vaikų santykiai šeimose? Ar dažnai žmonės kreipiasi pagalbos į Jus būtent dėl šių santykių?
Pavyzdžiui interjero projektavime galima įžvelgti tai, kad vis daugiau tėvų yra labai orientuoti buvimą kartu su vaikais, žaidimų zonos sukūrimą bendrose erdvėse, gero psichologinio fono sukūrimą namuose, vaikų poreikių patenkinimą ir tuo pačiu vis labiau populiarėja įvairūs vaikų kambarių dizaino sprendimai, dekoravimas ir pan. Ir turbūt galime tai pajausti ne tik interjere, bet ir vaikų madoje ir t.t. Ar galime įžvelgti kokių nors sąsajų su psichologija?
Galiu pasakyti taip: kreipiasi žmonės, kurie turėjo problemų su tėvais. Ir pasirodo, kad visi turėjo vienų ar kitų problemų su tėvais. Ir labai aiški priežastis kodėl taip yra. Jeigu žiūrėtumėme iš emocinių poreikių, dėl kurių kyla dažniausiai problemos, tai yra: meilės ir besąlygiško priėmimo poreikis, vaiko emocijų ir poreikių priėmimo (kad jis gali reikšti emocijas ir bus išklausytas ir išgirstas), autonomijos ir kompetencijos (kad jis kažką gali, sugeba ir moka), normalių ribų (kad jis jaustųsi saugus, galėtų mokytis ir jausti save per tas ribas) ir žaismingumas bei spontaniškumas. Tai tokios penkios didelės grupės, dėl kurių kartais suaugusieji gali jausti, kad jų nemylėjo arba nesuteikė jiems saugumo arba nekreipė dėmesio į jų emocijas.
Esu pastebėjęs, kad daugumai vaikų, kurie gimė apie 80-90m., tėvai iš visų jėgų bandė užtikrinti materialinę gerovę. Tam jie turėjo labai daug dirbti, nes niekas nebeturėjo garantuoto darbo. Tačiau jie nekreipė dėmesio į emocinius vaikų poreikius.
Ir tuomet, idealiu atveju, kai tokie vaikai suauga, tampa išsilavinę ir turi aukštą emocinį raštingumą, jie nori praleisti daugiau laiko su savo vaikais, žaisti su jais tai, ką ne jie patys, o vaikai nori. Kitaip tariant, užtikrinti jiems ne tik materialinį, bet ir emocinį komfortą.
Blogiau, kai tas labai gražus ir madingas vaikų kambario apipavidalinimas arba apranga yra statuso arba „ką kiti pasakys“ klausimas. Kai kuriems tai svarbu ir dėl to, kad tai įrodys, kad aš esu geras tėvas arba mama. Tuomet kaip ir liūdna.. bet vėlgi čia galime atsigręžti į tą pačią mūsų kultūrinę atmintį. Sovietmečiu visi buvome daugmaž lygūs, visi gyvenome labai panašiai. Ir kai ilgą laiką neturėjome visai nieko, o atsiradus nepriklausomybei, atsirado galimybė turėti labai daug, kai kurie ėmė brėžtis savo statusą būtent per namus, naujus automobilius, laikrodžius, papuošalus ir pan. Ir man atrodo, kad mes nesame dar labai toli nuo to suvokimo pabėgę, nes to statuso dar norisi.
Bet kuriuo atveju, reikia nepamiršti, kad vaikai, priklausomai nuo amžiaus, daugiau arba mažiau vistiek nori būti ir leisti laiką su savo tėvais, netgi jei jie to ir nepasako. Todėl netgi nėra taip svarbu, kokia yra ta erdvė, svarbu, kiek laiko mes su jais praleidžiame toje erdvėje. Aplinka tiesiog turi būti saugi ir pritaikyta vaikams, kad su jais galima būtų žaisti, jais džiaugtis ir kartu su jais leisti laiką.
Ir čia labai svarbu suprasti, kad tas erdvės pritaikymas vaikų poreikiams yra laikinas. Auga vaikai, auga ir keičiasi ir jų poreikiai. O kas turėtų būti amžina, tai – besąlygiška meilė ir palaikymas.
O kaip yra su paaugliais, jų noru žaisti telefonais, kompiuteriais ir jų poreikių patenkinimu? Ar lengva tėvams neprarasti ryšio ir kas tai lemia?
Manau, kad siekiant išlaikyti artimą ryšį su paaugliais, tėvams (taip – tėvams) būtina mokėti prieiti, domėtis ir paklausti: koks čia žaidimas, gal galime pažaisti kartu, kaip čia viskas vyksta ir t.t. Kartu žaidžiant atsiranda ryšys. Tik reikia nepamiršti, kad suaugęs turi likti suaugusiu. Ne jo poreikiai tuo metu svarbūs, o vaiko ir apie jį turėtų būti dėmesys.
Yra labai gražių pavyzdžių, kuomet užsimezga labai gražus ryšys ir žaidimo kalba gali būti kaip raktažodis tėvams, kaip pasiekti vaiko, ypač to, kuriam sunkiau išreikšti emocijas, vidų. Nes vis tik tėvai turi ieškoti ryšio su vaikais, o ne atvirkščiai. O tam labai padeda tėvų emocinis raštingumas.
Ar galime pabandyti surasti kokių nors įžvalgų apie tai, kaip mūsų namai atrodys ateityje? Kuo jie skirsis nuo dabartinių namų? Kokie mūsų ateities namai?
Ateityje mes galbūt turėsime technologijas, kurios leis labai nesudėtingai erdves paversti daugiafunkcinėmis. Jau dabar yra kažkas panašaus Kinijoje ar Japonijoje, ateityje technologijos galbūt jau leis tai keisti, pagal nuotaiką arba būseną. Aš manau, kad ateities išmanieji namai, vienaip ar kitaip vistiek turės remtis dirbtiniu intelektu, kuris identifikuos žmogaus būsenas. Namas reaguos į tai, ko mums reikės arba ko mes norėsime. Pvz, jeigu tu esi melancholinėje būsenoje, o po poros dienų, tau bus svarbus susitikimas, vadinasi tau nereikia toje būsenoje užsibūti ir visa namo aplinka, apšvietimas, kvapai ir t.t. reaguos į tokį atitinkamą poreikį tavo būsenai koreguoti.
Iš tiesų vizija labai graži. Tik ar neprarasime mes galimybės mokėti susireguliuoti savo būsenų patys? Dabar mes turime tą galimybę ir galime visa tai perduoti savo vaikams. Kaip bus kai už mus viską galės nuspręsti dirbtinis intelektas?
Nori nenori, technologijos iš tiesų labai palengvina mūsų gyvenimą, bet jeigu jos patenka į netinkamas rankas, tai gali turėti pasekmių. Kolkas mes galime dar viską spręsti patys, nors ir dabar jau esame gana stipriai veikiami socialinių tinklų ir kai kurie mūsų pasirinkimai nebėra visai mūsų pačių. Tai ateityje visos šios technologijos gali tiesiog atimti iš mūsų kritinį mąstymą. Na, bet čia tokie utopiniai/distopiniai pamąstymai, kurie gali ir neįsigyvendinti.
Šita utopine nata norisi ir palydėti mūsų pokalbį į pabaigą. Iš tiesų, lyg ir peršasi mintis, kad nėra vienareikšmiško apibrėžimo, taisyklės ar formulės, ar garantijos, kaip mums jaustis savo namuose gerai, bet bent jau galime kiekvienas iš mūsų apie tai pagalvoti ir tai jau bus didelis žingsnis link tos šviesesnės būsenos, didesnio atsipalaidavimo, susitaikymo ir atsakomybės prisiėmimo už savo pasaulį.
Linkėdama sėkmingų ir atradimų metų, nepaprastai dėkoju savo pašnekovui Dainiui Jakučioniui už pasidalinimą, įžvalgas ir padovanotą laiką. Tikiu, kad jo kompetencija ir sukaupta patirtis gali padėti kiekvienam, pamatyti visai kitokį – didesnį, šviesesnį ir plačiau atidarytą vidinį langą.
Šilti linkėjimai SAMANOSE..
Dainius Jakučionis
Gydytojas psichoterapeutas